Aukštojasis mokslas: remontuoti, renovuoti ar griauti?
Aukštasis mokslas: remontuoti, renovuoti ar griauti?
"Dėl aukštojo mokslo. Manau, kad blogai pastatytą pastatą yra labai brangu pastoviai remontuoti ir renovuoti..." - anoniminis interneto klajoklis.
Panašią frazę ištaria kiekvienas universiteto absolventas, kai jo paklausia: o kokia jūsų darbo patirtis? Patirties nėra? Mums tokių nereikia. Ir tada užduodi klausimą sau: o ką aš veikiau 4-6 metus universitete? Mokiausi? Na, lyg ir taip. Lyg ir kažką išmokau. Bet kodėl nemoku nieko, ko reikia darbo rinkoje? Šitą klausimą norėčiau užduoti universitetui.
Ir iš tiesų labai retas žmogus, tiesą sakant nesutikau tokio nei vieno, teigia, kad su aukštuoju mokslu Lietuvoje viskas tvarkoje.
Kai vieną VU fakultetą baigęs žmogus viešai sudegino savo diplomo originalą, fakulteto dekanas suabejojo jo protine sveikata, o studijų kokybės klausimas tikriausiai net nebuvo iškeltas.
Bet šis fakultetas nėra išskirtinis.
Koks yra aukštojo mokslo tikslas?
Kam gi skirtas universitetinis mokslas? Yra du variantai:
1. Universitetinis mokslas skirtas paruošti universalų darbuotoją/mokslininką , t.y. "išmokyti mokytis".
2. Universitetinis mokslas skirtas paruošti aukštos kvalifikacijos konkrečios specialybės profesionalą.
Šie du tikslai iš esmės vienas kitam prieštarauja, nes parenkant kursus, dėstomus konkrečioje specialybėje, priverčia rinktis tarp universalumo ir konkretumo.
Prieš tęsiant pasirinkite, kuris tikslas jums arčiau širdies.
Įvardijame problemą
Pirmas tikslas skamba labai gražiai. Paruošiamas universalus, prie bet kokių sąlygų prisitaikantis, visą gyvenimą progresuojantis žmogus.
Lietuvoje šiuo metu pirmasis tikslas ir dominuoja.
Mano skaičiavimai apie 75% mano išklausytų kursų sudarė kursai, kurie siekė pirmojo tikslo.
Bet ar tikrai tas tikslas turi dominuoti Lietuvos universitetuose?
Mano manymu NE.
Kad ir kaip gražiai beskambėtų pirmas tikslas, būtent dėl tokio tikslo siekimo ir susidarė ši prasta situacija su aukštuoju mokslu.
Kuo gi jis blogas? O gi viskuo. Tiesiog šis tikslas kvailas, utopinis. Ruošiant universalų žmogų, pamirštama, kad jis po to dar turės dirbti, užsidirbti, kurti gerovę ir tt. Paruošiamas žmogus, kuris iš esmės nemoka nieko gerai. Visi mokslai tik paviršutiniški.
Prisidengiant šiuo tikslu, galima prastumti bet kokį dėstytoją, ar bet kokį dėstomą kursą.
Dauguma kursų dėstoma kuo abstrakčiau, kad tarsi būtų universalu, bet taip nustojama remtis pavyzdžiais iš gyvenimo.
Pavyzdžiui, mano fakultete, pagrindinis dalykas - informatika dėstoma taip lyg dabar būtų 1990-1999 m. Išimtys tik patvirtina taisyklę. Apie naujas technologijas, kurios atsirado per paskutinius 7 metus, galima išgirsti tik per pasirenkamus dalykus. Man tai skamba kaip didžiausias nonsensas, bet tai realybė. Kaip žmogui baigusiam tokį universitetą įsidarbinti? Jei nemoki nieko, kas atsirado nuo 2000 metų ? Verslas visas tas technologijas seniai įsisavinęs ir priimant į darbą jų išmanymo reikalauja.
Sprendimai
Pirmiausia reikia atsakyti: ar Lietuvai reikia tokių žmonių, kurie moka viską, arba kitaip sakant nemoka nieko? Atėjęs toks žmogus po mokslų į darbą siunčiamas į kursus, kad ką nors išmoktų.
O gal geriau būtų, jei po studijų į darbo rinką atėjęs žmogus būtų savo specialybės profesionalu, ir nereiktų jo du metus mokyti, kad įgytų patirties?
Kaip dėstomus kursus susieti su rinkos poreikiais sugalvoti nėra sunku. Svarbiausia suprasti patį faktą: UNIVERSITETUOSE DĖSTOMI KURSAI PRIVALO ORIENTUOTIS Į RINKOS POREIKIUS.
Daugiau diskusijų šiuo ir kitais aktualiais Lietuvai klausimais forume:
http://www.apipi.lt/pazanga/
(toliau tik idėjos reikia redaguoti)
Aukštojo mokslo problema: valdžios atskyrimas
Dauguma sutinka, kad Lietuvoj aukštojo mokslo kokybė yra labai prasta. Labai daug žmonių , baigę kai kurias specialybes, dirba visai kitoje sferoje. Darbdaviai skundžiasi visišku studentų neparengimu darbui rinkoje ir tt. Kas dėl padėties kaltas? Kaltas studijų kokybės kontrolės nebuvimas. Aukštojo mokslo teisingos strategijos nebuvimas. Universitetas iš esmės niekam neatsiskaito (nebent teoriškai).
Ką daryti studentui, jei jo netenkina konkretaus kurso dėstymo kokybė? Ką daryti, jei kursas dėstomas tik tam , kad nusenęs profesorius turėtų darbo?
Prieš kelis metus studijų kokybe nusivylęs studentas sudegino savo diplomo originalą . Deja fakulteto dekanas tik suabejojo studento psichine sveikata. Tikriausiai dėl to, kad nesugeba kritiškai pažvelgti į savo darbą.
Blogai kai studijų programą sudaro, jos kontrolę vykdo, o po to ir moko tie patys asmenys. Universiteto valdžia privalo būti atskirta nuo pagrindinės veiklos - mokymo. Administracija ir kontrolė ir pagrindinė veikla normaliose verslo struktūrose visada atskirta. Deja kartais atrodo, kad kokybės užtikrinimo funkcijos universitetai visai neturi.
Atskaitomybė
Versle perkant kažkokią paslaugą labai svarbu paslaugos kokybės užtikrinimas. Aukštąjį mokslą , kaip paslaugą , valstybė perka savo piliečiams. Bet atrodo, kad visiškai nesirūpinama tos paslaugos kokybe. Tiesiog perkama, kad būtų perkama, o ne tam kad piliečiai, įgiję išsilavinimą , prisidėtų prie valstybės gerovės kūrimo.
Valstybė privalo sukurti sistemą , kaip efektyviai kontroliuoti aukštojo mokslo kokybę. Juk jei pinigai mokami , tai ir rezultato reikia reikalauti.
Kursų kokybė
Kiekvienas kursas privalo praeiti kokybės kontrolę prieš kiekvienus mokslo metus. Turi būti kontroliuojama:
Kurso aktualumas. T.y. ar kursas morališkas nepasenęs.
Kurso medžiagos pateikimas. Privaloma visą kurso medžiagą publikuoti internete.
Kurso išbaigtumas: ar per praėjusius metus neatsirado naujos medžiagos
Konkurencijos nebuvimas
Verslo ir Aukštojo Mokslo susiejimas
Idėjos esmė: reikia kažkaip susieti aukštojo mokslo sistemą su darbo rinka.
Problema: dabar ruošiami specialistai tiksliai nežinant kur jie dirbs. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Žmonės pabaigę aukštąjį ir nerasdami normalaus darbo greit išvažiuoja į užsienį.
Sprendimas galėtų būti toks: jei studentas nenori mokėti už mokslą, jis privalo susirasti darbdavį, kuris mokėtų už jo mokslą. Mokestis galėtų būti nuskaičiuojamas nuo darbdavio mokamų mokesčių.
Dar darbdavys galėtų įtakoti mokymo programą , bei jos turinį. Užtikrindamas, kad tas turinys atitinka jo reikalavimus. Taip dingtų iš universitetų kursai, kurie reikalingi tik tam, kad kažkokiam nupezusiam profesoriui išlaikyti darbo vietą. Pagerėtų mokslo kokybė.
Mokamas prieš nemokamą
Vidurinis mokslas turetų būti mokamas, bet kompensuojamas.
Jei žmogus pabaigęs mokyklą, per penkis metus norėtų išvažiuoti gyventi ir dirbti į užsienį, turetų susimokėti už mokslą. Jei neišvažiuoja mokslas kaip ir nemokamas.
Aukštasis mokslas turėtų taip pat būti mokamas. Privaloma būtų imti paskolą, kurią gražinti reiktų po 20 metų. Studentui būtų mokama 500Lt stipendija. Paskolos grąžinimas prasidėtų po 5 metų. Jei žmogus išvažiuoja dirbti ir gyventi į užsienį paskola tūrėtų būti gražinama daug greičiau.
"Dėl aukštojo mokslo. Manau, kad blogai pastatytą pastatą yra labai brangu pastoviai remontuoti ir renovuoti..." - anoniminis interneto klajoklis.
Panašią frazę ištaria kiekvienas universiteto absolventas, kai jo paklausia: o kokia jūsų darbo patirtis? Patirties nėra? Mums tokių nereikia. Ir tada užduodi klausimą sau: o ką aš veikiau 4-6 metus universitete? Mokiausi? Na, lyg ir taip. Lyg ir kažką išmokau. Bet kodėl nemoku nieko, ko reikia darbo rinkoje? Šitą klausimą norėčiau užduoti universitetui.
Ir iš tiesų labai retas žmogus, tiesą sakant nesutikau tokio nei vieno, teigia, kad su aukštuoju mokslu Lietuvoje viskas tvarkoje.
Kai vieną VU fakultetą baigęs žmogus viešai sudegino savo diplomo originalą, fakulteto dekanas suabejojo jo protine sveikata, o studijų kokybės klausimas tikriausiai net nebuvo iškeltas.
Bet šis fakultetas nėra išskirtinis.
Koks yra aukštojo mokslo tikslas?
Kam gi skirtas universitetinis mokslas? Yra du variantai:
1. Universitetinis mokslas skirtas paruošti universalų darbuotoją/mokslininką , t.y. "išmokyti mokytis".
2. Universitetinis mokslas skirtas paruošti aukštos kvalifikacijos konkrečios specialybės profesionalą.
Šie du tikslai iš esmės vienas kitam prieštarauja, nes parenkant kursus, dėstomus konkrečioje specialybėje, priverčia rinktis tarp universalumo ir konkretumo.
Prieš tęsiant pasirinkite, kuris tikslas jums arčiau širdies.
Įvardijame problemą
Pirmas tikslas skamba labai gražiai. Paruošiamas universalus, prie bet kokių sąlygų prisitaikantis, visą gyvenimą progresuojantis žmogus.
Lietuvoje šiuo metu pirmasis tikslas ir dominuoja.
Mano skaičiavimai apie 75% mano išklausytų kursų sudarė kursai, kurie siekė pirmojo tikslo.
Bet ar tikrai tas tikslas turi dominuoti Lietuvos universitetuose?
Mano manymu NE.
Kad ir kaip gražiai beskambėtų pirmas tikslas, būtent dėl tokio tikslo siekimo ir susidarė ši prasta situacija su aukštuoju mokslu.
Kuo gi jis blogas? O gi viskuo. Tiesiog šis tikslas kvailas, utopinis. Ruošiant universalų žmogų, pamirštama, kad jis po to dar turės dirbti, užsidirbti, kurti gerovę ir tt. Paruošiamas žmogus, kuris iš esmės nemoka nieko gerai. Visi mokslai tik paviršutiniški.
Prisidengiant šiuo tikslu, galima prastumti bet kokį dėstytoją, ar bet kokį dėstomą kursą.
Dauguma kursų dėstoma kuo abstrakčiau, kad tarsi būtų universalu, bet taip nustojama remtis pavyzdžiais iš gyvenimo.
Pavyzdžiui, mano fakultete, pagrindinis dalykas - informatika dėstoma taip lyg dabar būtų 1990-1999 m. Išimtys tik patvirtina taisyklę. Apie naujas technologijas, kurios atsirado per paskutinius 7 metus, galima išgirsti tik per pasirenkamus dalykus. Man tai skamba kaip didžiausias nonsensas, bet tai realybė. Kaip žmogui baigusiam tokį universitetą įsidarbinti? Jei nemoki nieko, kas atsirado nuo 2000 metų ? Verslas visas tas technologijas seniai įsisavinęs ir priimant į darbą jų išmanymo reikalauja.
Sprendimai
Pirmiausia reikia atsakyti: ar Lietuvai reikia tokių žmonių, kurie moka viską, arba kitaip sakant nemoka nieko? Atėjęs toks žmogus po mokslų į darbą siunčiamas į kursus, kad ką nors išmoktų.
O gal geriau būtų, jei po studijų į darbo rinką atėjęs žmogus būtų savo specialybės profesionalu, ir nereiktų jo du metus mokyti, kad įgytų patirties?
Kaip dėstomus kursus susieti su rinkos poreikiais sugalvoti nėra sunku. Svarbiausia suprasti patį faktą: UNIVERSITETUOSE DĖSTOMI KURSAI PRIVALO ORIENTUOTIS Į RINKOS POREIKIUS.
Daugiau diskusijų šiuo ir kitais aktualiais Lietuvai klausimais forume:
http://www.apipi.lt/pazanga/
(toliau tik idėjos reikia redaguoti)
Aukštojo mokslo problema: valdžios atskyrimas
Dauguma sutinka, kad Lietuvoj aukštojo mokslo kokybė yra labai prasta. Labai daug žmonių , baigę kai kurias specialybes, dirba visai kitoje sferoje. Darbdaviai skundžiasi visišku studentų neparengimu darbui rinkoje ir tt. Kas dėl padėties kaltas? Kaltas studijų kokybės kontrolės nebuvimas. Aukštojo mokslo teisingos strategijos nebuvimas. Universitetas iš esmės niekam neatsiskaito (nebent teoriškai).
Ką daryti studentui, jei jo netenkina konkretaus kurso dėstymo kokybė? Ką daryti, jei kursas dėstomas tik tam , kad nusenęs profesorius turėtų darbo?
Prieš kelis metus studijų kokybe nusivylęs studentas sudegino savo diplomo originalą . Deja fakulteto dekanas tik suabejojo studento psichine sveikata. Tikriausiai dėl to, kad nesugeba kritiškai pažvelgti į savo darbą.
Blogai kai studijų programą sudaro, jos kontrolę vykdo, o po to ir moko tie patys asmenys. Universiteto valdžia privalo būti atskirta nuo pagrindinės veiklos - mokymo. Administracija ir kontrolė ir pagrindinė veikla normaliose verslo struktūrose visada atskirta. Deja kartais atrodo, kad kokybės užtikrinimo funkcijos universitetai visai neturi.
Atskaitomybė
Versle perkant kažkokią paslaugą labai svarbu paslaugos kokybės užtikrinimas. Aukštąjį mokslą , kaip paslaugą , valstybė perka savo piliečiams. Bet atrodo, kad visiškai nesirūpinama tos paslaugos kokybe. Tiesiog perkama, kad būtų perkama, o ne tam kad piliečiai, įgiję išsilavinimą , prisidėtų prie valstybės gerovės kūrimo.
Valstybė privalo sukurti sistemą , kaip efektyviai kontroliuoti aukštojo mokslo kokybę. Juk jei pinigai mokami , tai ir rezultato reikia reikalauti.
Kursų kokybė
Kiekvienas kursas privalo praeiti kokybės kontrolę prieš kiekvienus mokslo metus. Turi būti kontroliuojama:
Kurso aktualumas. T.y. ar kursas morališkas nepasenęs.
Kurso medžiagos pateikimas. Privaloma visą kurso medžiagą publikuoti internete.
Kurso išbaigtumas: ar per praėjusius metus neatsirado naujos medžiagos
Konkurencijos nebuvimas
Verslo ir Aukštojo Mokslo susiejimas
Idėjos esmė: reikia kažkaip susieti aukštojo mokslo sistemą su darbo rinka.
Problema: dabar ruošiami specialistai tiksliai nežinant kur jie dirbs. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Žmonės pabaigę aukštąjį ir nerasdami normalaus darbo greit išvažiuoja į užsienį.
Sprendimas galėtų būti toks: jei studentas nenori mokėti už mokslą, jis privalo susirasti darbdavį, kuris mokėtų už jo mokslą. Mokestis galėtų būti nuskaičiuojamas nuo darbdavio mokamų mokesčių.
Dar darbdavys galėtų įtakoti mokymo programą , bei jos turinį. Užtikrindamas, kad tas turinys atitinka jo reikalavimus. Taip dingtų iš universitetų kursai, kurie reikalingi tik tam, kad kažkokiam nupezusiam profesoriui išlaikyti darbo vietą. Pagerėtų mokslo kokybė.
Mokamas prieš nemokamą
Vidurinis mokslas turetų būti mokamas, bet kompensuojamas.
Jei žmogus pabaigęs mokyklą, per penkis metus norėtų išvažiuoti gyventi ir dirbti į užsienį, turetų susimokėti už mokslą. Jei neišvažiuoja mokslas kaip ir nemokamas.
Aukštasis mokslas turėtų taip pat būti mokamas. Privaloma būtų imti paskolą, kurią gražinti reiktų po 20 metų. Studentui būtų mokama 500Lt stipendija. Paskolos grąžinimas prasidėtų po 5 metų. Jei žmogus išvažiuoja dirbti ir gyventi į užsienį paskola tūrėtų būti gražinama daug greičiau.
posted by rimpa at
20:47
